„Laimingas kunigas, jei jo asmenybė susiderina su pašaukimu, nes tuomet vidiniai išgyvenimai jo negniuždo ir veda į individualybės tobulėjimą.“ Kun. Vaclovas Aliulis MIC
Vaclovas Aliulis – iškilus Lietuvos dvasininkas, intelektualas, rašytojas, leidinių redaktorius, vertėjas, visuomenininkas, daug nusipelnęs Katalikų Bažnyčiai ir visai Lietuvos visuomenei.
Būsimas kunigas gimė 1921 m. kovo 14 d. Krekštėnų kaime (Alytaus r.), augo didelėje (aštuonių vaikų) šeimoje. Jau vaikystėje, mokydamasis pradžios mokykloje, domėjosi šventųjų gyvenimu ir pradėjo svajoti apie kunigystę. Susirašinėjo su Italijoje veikiančios lietuvių saleziečių auklėjimo įstaigos kunigais. Tėvai rimtai žiūrėjo į dvylikamečio norus ir paskatino mokytis Marijampolės marijonų gimnazijoje, kuri turėjo sustiprintą humanitarinių mokslų pobūdį. Čia būsimas kunigas išmoko daugelio kalbų: lotynų, vokiečių, graikų, prancūzų, o skaitydamas susipažino su lenkų, rusų, italų, baltarusių kalbomis. Sulaukęs 16 metų, Marijonų gimnazijoje V. Aliulis davė pirmuosius įžadus. 1942 m., besimokydamas Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos Teologijos fakultete, įgijo teologijos licenciato laipsnį, o 1944 m. birželio mėn. 11 d. buvo įšventintas į kunigus.
Prasidėjo kunigo tarnystės metai įvairiose Lietuvos parapijose: Senojoje Varėnoje, Marijampolėje, Vilniuje, Druskininkuose, Paringyje, Palūšėje, Strūnaityje, Lentvaryje, Švenčionyse, Turgeliuose. Kiekviename krašte V. Aliulis sutiko įtakingų bažnyčios veikėjų, kurie, matydami jo norą domėtis lietuvių kalba, krašto istorija, religine literatūra, parapijiečių gyvenimu, padėjo jam gilinti žinias. Dirbdamas Palūšės parapijoje, rinko medžiagą apie šį kraštą, žmonių buitį ir išleido knygą Palūšės bažnyčia ir parapija (Vilnius, 1996). Čia savo malonumui, mokydamasis kalbų, vertė iš vokiečių kalbos filosofo Karlo Fekeso (Carl Feckes) veikalą Harmonie des Seins(„Būties harmonija“; vertimas nebuvo išspausdintas). Kunigaudamas Strūnaičio parapijoje, pamokytas tėvo Jono Paukščio SJ, pradėjo rinkti gyvosios kalbos žodžius bei posakius didžiajam lietuvių kalbos žodynui. Nuo 1949 iki 1969 m., su pertraukomis Rytų Lietuvoje jis surinko apie pusketvirto tūkstančio žodžių1. Į šį darbą buvo įtraukęs ir savo brolį Vladą. Kunigui tarnaujant Švenčionių parapijos dekanu, buvo įsteigta Lietuvos vyskupijų liturginė komisija, kurios sekretoriumi tapo V. Aliulis. Sutelkęs negausius talkininkus ir pakeitęs liturginės komisijos veiklą, parengė ir pradėjo redaguoti Romos katalikų apeigyną Lietuvos vyskupijoms (d. 1–2),kuris buvo išleistas lotynų ir lietuvių kalbomis, psalmyno leidinius, mišiolus, Katalikų kalendorių-žinyną (1982–1989 m.), vadovėlius, maldynus. Svarbu paminėti Naujojo Testamento vertimą iš graikų į lietuvių kalbą ir jo redagavimą. Šis darbas buvo patikėtas Česlovui Kavaliauskui – vertėjo-teologo genialumui atskleisti, ir Vaclovui Aliuliui – filologo talentui pagrįsti2. Padovanotas žmonėms Naujojo Testamento vertimas pirmą kartą buvo išleistas 1972 m., o vėliau išėjo dar per dvidešimt jo laidų.
Įžvalgus redaktorius, vertėjas, talentingas žurnalistas pradėjo leisti pirmąjį religinį žurnalą „Katalikų pasaulis“. 1989 –1993 m. jis buvo žurnalo vyriausiasis redaktorius, o vėliau – leidyklos „Katalikų pasaulis“ direktorius. Įkūrė Lietuvos Biblijos draugiją. Buvo geras lietuvių kalbos žinovas, jos terminijos galimybes sėkmingai pritaikė religijos plotmei. Gerai valdė žodį, rašė straipsnius periodiniuose leidiniuose Gimtasis kraštas, Atgimimas, Sąjūdžio žinios, užsienyje leidžiamuose laikraščiuose Europos Lietuvis (Londonas), Draugas (JAV), daug dėmesio skyrė valstybės problemoms, dvasinėms vertybėms, visuomenės ir asmens moralės, švietimo klausimams spręsti. Nerimavo dėl teršiamos gamtos, spaudos ir televizijos laidų, kuriose vis daugėjo smurto. Kunigas buvo vienas iš 1991 m. įsteigtos Lietuvos žurnalistų draugijos įkūrimo iniciatorių, vėliau jos narys. Už krikščioniškos kalbos atgaivinimą ir palaikymą 2004 m. apdovanotas Lietuvos žurnalistų draugijos Stasio Lozoraičio premija Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą.
Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais (1988–1992 m.) V. Aliulis įsitraukė į Lietuvos Sąjūdžio veiklą. Buvo išrinktas Sąjūdžio Seimo Tarybos nariu,dirbo Etikos komisijoje. Prisidėjo prie daugelio įstatymų, susijusių su sąžinės laisve, religinėmis bendrijomis, tikybos pamokomis mokyklose ir kt., rengimo. Už drąsą ir pasiaukojimą ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000), Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-mečiui skirtu medaliu (2010). Atkūrus Lietuvos ateitininkų federaciją, V. Aliulis tapo jos dvasios tėvu. Buvo Lietuvos katalikų mokslo akademijos narys. 2003 m. Č. Sugiharos fondas Diplomatai už gyvybę suteikė kunigui Tolerancijos žmogaus titulą.
Daug dėmesio V. Aliulis skyrė vaikams ir jaunimui. Jis stengėsi kiekvienam besidominčiam žmogui Bažnyčios mokymą padaryti suprantamesnį. Dėstė Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, kur parengė nemažai mokomosios medžiagos, vadovavo magistro baigiamiesiems darbams, buvo mokslo darbų vadovas ir recenzentas. Daugelį studentų, įvairių straipsnių autorius konsultavo lietuvių kalbos vartojimo ir vertimų klausimais. 2009 m. už liturginės lietuvių kalbos kūrimą, moksliškai pagrįstą publicistiką, lietuviško žodžio išsaugojimą buvo apdovanotas Nacionaline kalbos premija.
Kunigas V. Aliulis buvo plataus akiračio. Jis bendravo ne tik su Lietuvos Bažnyčios atstovais, bet ir su įvairių užsienio šalių konfesijų nariais. Dalyvavo tarptautinėse konferencijose. 1993–1999 m. buvo marijonų vienuolijos generaliniu vikaru Romoje ir rūpinosi Romos marijonų vienuolijos bibliotekos lietuviškosios dalies puoselėjimu. 1994 m. Popiežius Jonas Pauliaus II suteikė Vaclovui Aliuliui apaštalinį palaiminimą kunigystės šventimo 50-mečio proga, 2009 m. Popiežius Benediktas XVI palaimino kunigystės šventimo 65-mečio proga. 2007 m., patartas istorikės Genovaitės Gustaitės, kunigas tarpininkavo perduodant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai lituanistikos leidinius iš Romos.
2011 m. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka išleido bibliografijos rodyklę Vaclovas Aliulis(sudarytojos Vaida Juodėnienė ir Bronislava Kisielienė). Knygoje suregistruoti jo moksliniai, teologiniai, istoriniai ir lingvistiniai darbai (knygos, straipsniai, recenzijos, pokalbiai, redaguoti leidiniai, laiškai) bei literatūra apie jį. Bibliografijos rodyklė apima laikotarpį nuo 1936 m., kai pasirodė pirmasis V. Aliulio straipsnis, iki 2010 m. birželio mėn. Leidinys skirtas 66-osioms jo kunigavimo metinėms paminėti.
Savo žinių lobiais kunigas dalijosi su visuomene. Išleidus knygą, bendravimas su V. Aliuliu nenutrūko. Jis paprašė rinkti medžiagą toliau. Kunigas niekada nesiskirdavo su užrašų knygele ir rašymo priemone. Paskutiniais metais, nusilpus sveikatai, jis nepaleido iš rankų plunksnos, rašė ir dar spėjo pamatyti savo paskutinę knygą Nuo Betliejaus iki Romos su Šventuoju Luku (Vilnius, 2015).
2017 m. buvo išleista antroji bibliografijos rodyklės dalis Vaclovas Aliulis, 2010–2015 (sudarytoja Bronislava Kisielienė). Knygoje surinkta medžiaga, publikuota nuo 2010 m. birželio iki 2015 m. gegužės mėn. Rodyklėje, be knygų, straipsnių, vertimų ir literatūros apie jį, pateikiamos svarbiausios V. Aliulio gyvenimo ir veiklos datos, spausdinami Vytauto Ališausko ir Genovaitės Gustaitės atsiminimai.Paskutiniųjų metų įrašų skaičius nedidelis – liga neleido padaryti daugiau. 2015 m. gegužės 26 d. kunigo netekome. Mylėdamas žmones, kunigas V. Aliulis neskatino blogų darbų, stengdavosi neįžeisdamas patarti, padėti. Pats paniręs į Kristaus mokymą ir vienuolinį gyvenimą, meldėsi už tvarką Lietuvoje.
Dėkodami Dievui už galimybę prisiliesti prie šio didžio žmogaus, prisiminkime jo pasakytus žodžius: „Būtina kas rytas ir vakaras gerai minutei susikaupti ir sąmoningai pasikalbėti su mus mylinčiu Jėzumi. Melsti, ne kad jis vykdytų visus mūsų norus, bet kad mes pamėgtume ir mokėtume su meile vykdyti Jo šventus norus. Jei tikrai nuoširdžiai tai darysime, į jūsų gyvenimą ateis daug gerų dalykų.“
